Sparčiai vystantis žemsiurbėms ir sparčiai tobulėjant mokslui bei technologijoms, įvairios gilinimo įmonės sukūrė įvairių tipų žemsiurbes, kad atitiktų skirtingų projektų statybos reikalavimus. Inžineriniuose projektuose dažniausiai naudojamas žemsiurbes galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: mechanines ir hidraulines. Mechaninės žemsiurbės pirmiausia naudoja kasimo įrangą povandeniniam kasimui, o pačią įrangą vertikaliam kėlimui, kad būtų pasiekti projekto tikslai. Tai daugiausia greiferinės žemsiurbės, kaušinės žemsiurbės ir kopėčios žemsiurbės. Kita vertus, hidraulinės žemsiurbės mechaniniu sukimu pjauna povandeninį grunto sluoksnį, sumaišo nuosėdas su vandeniu, kad susidarytų tam tikros koncentracijos srutos, kurios vėliau vamzdynais transportuojamos į krantą. Tai siurbiamos žemsiurbės, pjovimo siurbimo žemsiurbės ir galinio siurbimo bunkerio žemsiurbės. Renkantis žemsiurbę, reikia atsižvelgti į projekto pobūdį ir statybos teritorijos meteorologines, hidrologines ir geografines sąlygas.
Pakrantės ir upių žiočių zonose, kuriose pučia stiprus vėjas ir bangos, ir be pastogės, rekomenduojamos savaeigės{0}}siurbiamos žemsiurbės; katerio siurbimo žemsiurbės su vamzdynais dažniausiai naudojamos kartu su melioracijos projektais; kaušinės žemsiurbės naudojamos kieto dirvožemio jūros dugnui; o mažoms darbo vietoms, pavyzdžiui, uosto prieplaukų priekyje, pirmenybė teikiama greiferinėms žemsiurbėms. Gilinimo darbų metu būtina netrukdyti transporto laivams plaukioti, atkreipti dėmesį į saugų eksploatavimą ir užtikrinti, kad visi įrenginiai būtų tvarkingi. Aikštelėje turi būti pažymėta tiksli gilinimo vietos padėtis,-nustatyti vandens lygio signalai, gilinimo ir iškrovimo zonos žymekliai. Siekiant pagerinti gilinimo darbų saugą, reikia dažnai matuoti gylį.
